Kodėl vyrai galvoja, kad visada žino geriau
Kalbėkis su bet kuriuo vyru apie tai, kaip jis priima sprendimus, ir beveik garantuotai išgirsi kažką panašaus į: „Aš tiesiog žinau” arba „Jaučiu, kad taip reikia”. Skamba pažįstamai? Man – labai. Ilgą laiką maniau, kad tai yra kažkoks supergalias, kol supratau, kad dažnai tai tiesiog pasitikėjimas savimi, paremtas… nieko konkrečiu.
Tyrimai rodo, kad vyrai statistiškai dažniau pervertina savo sprendimų kokybę. Tai ne įžeidimas – tai tiesiog faktas, kurį psichologai vadina overconfidence bias. Ir žinai ką? Tai gali būti tiek stiprybė, tiek rimta problema, priklausomai nuo situacijos.
Smegenys, testosteronas ir rizika
Čia tampa įdomu. Testosteronas tiesiogiai veikia tai, kaip vyrai vertina riziką. Aukštesnis testosterono lygis siejamas su greitesniais sprendimais ir didesniu noru rizikuoti. Evoliuciškai tai turėjo prasmę – medžioklė, teritorijos gynimas, greitų reakcijų poreikis. Bet šiandien, kai „medžioklė” dažnai reiškia sprendimą dėl investicijų ar santykių, tas pats mechanizmas gali šaudyti į koją.
Neuromokslas taip pat rodo, kad vyrai dažniau naudoja sisteminį mąstymą – analizuoja dalykus atskirai, žingsnis po žingsnio. Moterys labiau linkusios į holistinį požiūrį, matydamos visą paveikslą iš karto. Nė vienas būdas nėra geresnis, bet kiekvienas turi akląsias zonas.
Intuicija – draugas ar priešas?
Čia norėčiau sustoti, nes tai tema, apie kurią vyrai retai kalba atvirai. Mes dažnai jaučiame spaudimą atrodyti racionaliais, logiškais, pagrįstais duomenimis. Tačiau tyrimai, ypač Danielio Kahnemano darbai apie mąstymo sistemas, rodo, kad intuicija – tai ne magija, o sukauptos patirties šablonas.
Problema yra ta, kad mes ne visada sugebame atskirti, kada intuicija yra patirtimi pagrįsta ir kada ji tiesiog atspindi mūsų baimes ar norus. Klasikinis pavyzdys: vyras „intuityviai” vengia tam tikro verslo sprendimo ne todėl, kad jo smegenys pastebėjo kažką svarbaus, o todėl, kad jam tiesiog nepatinka žmogus kitoje stalo pusėje.
Klaidos, kurias darome vėl ir vėl
Pirmoji ir bene labiausiai paplitusi – sunk cost fallacy. Lietuviškai tai galima pavadinti „jau investavau tiek, negaliu sustoti” sindromu. Vyrai ypač jautrūs šiam dalykui, nes mūsų ego labai susijęs su tuo, ką jau padarėme. Pripažinti, kad kažkas buvo klaida, reiškia pripažinti, kad mes klydome. O tai – skausminga.
Antra klaida – sprendimų priėmimas izoliacijoje. Daugelis vyrų natūraliai vengia prašyti patarimo, nes tai suvokiama kaip silpnumas. Bet štai ironiška tiesa: tyrimai rodo, kad žmonės, kurie aktyviai ieško kitų nuomonės prieš priimdami svarbius sprendimus, priima geresnius sprendimus. Ne todėl, kad kiti žino geriau, o todėl, kad kalbėjimas apie problemą verčia ją struktūrizuoti ir pamatyti kitaip.
Trečia – emocijų ignoravimas. Tai skamba paradoksaliai po to, ką sakiau apie intuiciją, bet yra skirtumas tarp emocijų, kurias atpažįsti ir integruoji į sprendimą, ir emocijų, kurias tiesiog ignoruoji. Pastarosios vis tiek paveikia sprendimą – tik netiesiogiai ir nekontroliuojamai.
Tai, ką iš tikrųjų verta pasiimti
Geriausi sprendimų priėmėjai, kuriuos pažįstu – tiek asmeniniame gyvenime, tiek profesiniame – nėra tie, kurie visada žino atsakymą. Jie yra tie, kurie žino, kada sustoti ir paklausti, kada pasitikėti savo instinktu ir kada jį suabejoti.
Mokslas gali pasakyti daug apie tai, kaip mūsų smegenys veikia, bet praktikoje viskas prasideda nuo vieno paprasto klausimo, kurį verta užduoti sau prieš kiekvieną svarbų sprendimą: ar aš čia reaguoju į faktus, ar į savo ego? Atsakymas ne visada bus patogus. Bet bent jau bus sąžiningas.
O sąžiningumas su savimi – tai tikriausiai pats svarbiausias įgūdis, kurį vyras gali ugdyti. Ne tik sprendimų priėmimui. Apskritai.
