Viešoji erdvė ir tai, kas lieka už jos ribų
Lietuvos žiniasklaidos kraštovaizdis iš pirmo žvilgsnio atrodo gana gyvas – turime dešimtis naujienų portalų, televizijos kanalų, radijo stočių. Tačiau kiekvienas, kuris bent retkarčiais pasikalba su žmonėmis ne per mikrofono atstumą, pastebi keistą neatitikimą: tai, apie ką kalbama prie kavos puodelio ar vakarienės stalo, ir tai, kas patenka į antraštes, dažnai yra du skirtingi pasauliai.
Virtuvėse kalbama apie konkrečius žmones valdžioje, apie tai, kas iš tikrųjų stovi už vieno ar kito sprendimo, apie ryšius, kurie niekada nebus paminėti jokiame pranešime spaudai. Žiniasklaida tuo tarpu dažniausiai nagrinėja tuos pačius veidus, tuos pačius naratyvus, tuos pačius klausimus – saugiai, nuspėjamai, neįžeidžiant.
Struktūrinės priežastys, apie kurias nepatogu kalbėti
Čia nėra jokios sąmokslo teorijos. Viskas kur kas prozaiškiau. Lietuvos žiniasklaidos rinka yra maža, o tai reiškia, kad visi pažįsta visus. Redaktorius pažįsta politiką, žurnalistas pažįsta verslininką, savininkas turi interesų, kurie kertasi su tuo, ką jo redakcija galėtų parašyti. Tai ne išimtis – tai sistema.
Prie to prisideda ir ekonominis spaudimas. Reklamos rinka Lietuvoje yra koncentruota, o didelės įmonės, kurios perka reklamą, dažnai yra tos pačios, kurių veikla galėtų tapti kritinių straipsnių objektu. Redakcijos to garsiai nesako, bet tai veikia kaip neišsakyta taisyklė.
Taip pat verta paminėti žurnalistikos kultūrą kaip tokią. Investigacinė žurnalistika reikalauja laiko, pinigų ir drąsos. Lietuvoje yra žmonių, kurie tai daro – ir daro gerai. Tačiau jų yra nedaug, o sisteminė parama tokiam darbui išlieka silpna.
Skaitytojo vaidmuo šioje istorijoje
Būtų nesąžininga visą atsakomybę suversti redakcijoms. Auditorija irgi yra šios lygties dalis. Lietuvos skaitytojai labai aktyviai skaito skandalingus straipsnius, bet retai remia kokybišką žurnalistiką finansiškai. Prenumeratų kultūra auga, bet lėtai. Tol, kol paspaudimai ir emocinis turinys generuoja daugiau pajamų nei kruopštus tyrimas, redakcijų pasirinkimai bus atitinkami.
Kita vertus, žmonės virtuvėse kalba, bet retai reikalauja. Nepatenkintumas lieka privačioje erdvėje, o viešoje – tyla. Tai irgi yra pasirinkimas, net jei jis atrodo kaip jo nebuvimas.
Tyla kaip simptomas, ne diagnozė
Tai, apie ką tyli Lietuvos žiniasklaida, nėra atsitiktinis sąrašas temų. Tai atspindys to, kaip sutvarkyta visuomenė – kas turi galią, kas turi ryšius, kas gali sau leisti būti neliečiamas. Žiniasklaidos tyla šiuo atveju yra ne priežastis, o pasekmė. Ji parodo, kur baigiasi drąsa ir prasideda patogumas, kur baigiasi nepriklausomybė ir prasideda priklausomybė nuo santykių.
Tai nereiškia, kad situacija nekinta arba kad nėra vilties. Reiškia tik tiek, kad klausimas „kodėl žiniasklaida tyli” nusipelno ne cinizmo, o rimto svarstymo – tiek iš žurnalistų, tiek iš tų, kurie jų darbus skaito ir finansuoja. Virtuvių pokalbiai anksčiau ar vėliau turi rasti kelią į viešumą. Klausimas tik – per ką.
