Kodėl verta galvoti apie socialinį modelį jau dabar
Žinote, kas labiausiai stebina šiuolaikinėse bendruomenėse? Tai, kad daugelis žmonių vis dar mano, jog socialinis modelis – tai kažkas abstraktaus, kas tinka tik politikams ar akademikams. Tačiau realybė visai kitokia. Kiekviena bendruomenė, nesvarbu ar tai būtų mažas kaimelis, miesto rajonas ar visa savivaldybė, jau turi tam tikrą socialinį modelį. Klausimas tik vienas – ar jis veikia gerai, ar ne?
Socialinis modelis – tai ne tik teorija popieriuje. Tai gyvas organizmas, kuris lemia, kaip žmonės bendrauja, kaip sprendžiamos problemos, kaip paskirstomi ištekliai ir, svarbiausia, kaip jaučiasi kiekvienas bendruomenės narys. Kai modelis veikia efektyviai, žmonės jaučiasi saugūs, išgirsti ir vertinami. Kai neveikia – matome atskirtį, nepasitenkinimą ir bendruomenės irimo požymius.
Šiandien noriu pasidalinti praktiniais įžvalgomis, kaip sukurti tokį socialinį modelį, kuris tikrai veiktų. Ne teorijoje, o realiame gyvenime. Su konkrečiais pavyzdžiais, kuriuos galite pritaikyti jau rytoj.
Nuo ko pradėti: bendruomenės poreikių žemėlapis
Didžiausia klaida, kurią mačiau dešimtis kartų – pradėti nuo sprendimų, o ne nuo klausimų. Žmonės susirenka, nusprendžia, kad bendruomenei reikia, pavyzdžiui, naujų sporto aikštelių, ir pradeda veikti. Po metų pasirodo, kad aikštelės tuščios, o tikroji problema buvo visai kita – gal vienišumas tarp vyresnio amžiaus žmonių ar jaunimo užimtumo stoka.
Todėl pirmasis žingsnis kuriant efektyvų socialinį modelį – išklausyti bendruomenę. Ir ne formaliai, ne per vieną viešą susirinkimą, kur ateina tie patys aktyvistai. Reikia eiti ten, kur žmonės yra: į parduotuves, mokyklas, pensininkų klubus, jaunimo susibūrimus. Kalbėtis su visais – su tais, kurie aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, ir su tais, kurie visada lieka nuošalyje.
Vienas iš geriausių pavyzdžių, kurį mačiau – nedidelė Lietuvos bendruomenė Molėtuose. Vietinė iniciatyvinė grupė praleido tris mėnesius tiesiog klausydamasi. Jie organizavo neformaliuosius pokalbius prie kavos, lankėsi namuose, kalbėjosi su žmonėmis po pamaldų. Rezultatas? Jie sužinojo, kad didžiausia problema nebuvo infrastruktūra ar paslaugos, o tai, kad žmonės tiesiog nepažįsta savo kaimynų ir jaučiasi izoliuoti.
Įtraukimo mechanizmai, kurie tikrai veikia
Kai jau suprantate tikruosius poreikius, kitas iššūkis – kaip įtraukti žmones į sprendimų priėmimą ir veiklą. Čia dažnai susiduria su kliūtimi: žmonės sako, kad nori pokyčių, bet patys nedalyvauja.
Paslaptis paprasta – reikia mažinti dalyvavimo barjerus. Pavyzdžiui, jei organizuojate susirinkimą trečiadienio vakare 18 val., automatiškai atmetate visus tuos, kurie dirba pamainomis, turi mažus vaikus ar neturi transporto. Efektyvus socialinis modelis turi būti lankstus ir prieinamas visiems.
Kauno rajone viena bendruomenė išbandė genialų sprendimą – „judančius susirinkimus”. Vietoj to, kad žmonės ateitų į vieną vietą, bendruomenės lyderiai kas savaitę rinkdavosi skirtingose vietose: kartą mokykloje, kitą kartą parduotuvėje, dar kitą – prie autobusų stotelės. Susirinkimai trukdavo ne ilgiau nei 20 minučių. Dalyvavimas išaugo trigubai.
Kitas veikiantis mechanizmas – „mažų pergalių” strategija. Vietoj didelių, ilgalaikių projektų, pradėkite nuo kažko mažo, bet matomo. Galbūt tai bus bendras kiemo tvarkymas, bendruomeninis pietūs ar mažas festivaliukas. Kai žmonės pamato greitą rezultatą, atsiranda pasitikėjimas ir noras dalyvauti toliau.
Išteklių mobilizavimas be didelių biudžetų
Vienas dažniausių argumentų, kodėl bendruomenės nieko nedaro – trūksta pinigų. Bet štai ką pastebėjau: efektyviausi socialiniai modeliai remiasi ne pinigais, o žmonių talentais, laiku ir noru padėti.
Kiekviena bendruomenė turi neįtikėtiną išteklių rezervą – žmones su įvairiausiais gebėjimais. Yra pensininkas, kuris puikiai moka dailidystę. Yra mama, kuri profesionaliai fotografuoja. Yra jaunuolis, kuris išmano socialines medijas. Yra verslininkas, kuris gali pasidalinti patalpomis. Problema ta, kad šie ištekliai dažniausiai lieka neaktyvuoti.
Šiauliuose viena bendruomenė sukūrė „talentų banką” – paprastą sąrašą, kur žmonės galėjo užsiregistruoti ir nurodyti, kuo jie galėtų prisidėti. Ne pinigais, o savo gebėjimais ar laiku. Per pirmus du mėnesius užsiregistravo 87 žmonės. Kai kilo idėja įrengti bendruomeninį darželį, paaiškėjo, kad bendruomenėje yra statybininkas, dizainerė, buhalterė ir net žmogus su nereikalinga įranga. Projektas, kuriam reikėjo 15 000 eurų, buvo įgyvendintas už 3 000.
Dar vienas svarbus aspektas – partnerystės. Vietinės įmonės, organizacijos, mokyklos dažnai nori prisidėti prie bendruomenės gerovės, bet nežino kaip. Efektyvus socialinis modelis turi aiškius mechanizmus, kaip verslas ar organizacijos gali įsitraukti ne tik per pinigines aukas, bet ir per mentorystę, patalpų suteikimą, savanorystę ar ekspertines konsultacijas.
Valdymo struktūra, kuri nepersiveda į biurokratiją
Štai kur daugelis bendruomeninių iniciatyvų užstringa – valdyme. Pradeda kurtis komitetai, komisijos, darbo grupės, ir po kelių mėnesių niekas nebeprisimena, kas už ką atsakingas. Arba, priešingai, viskas remiasi vienu ar dviem entuziastais, kurie greitai perdega.
Efektyvus socialinis modelis turi aiškią, bet ne pernelyg sudėtingą valdymo struktūrą. Mano patirtis rodo, kad geriausiai veikia trimatis modelis:
Koordinavimo branduolys – 3-5 žmonės, kurie susitinka reguliariai (bent kartą per savaitę) ir koordinuoja visas veiklas. Jie nėra viršininkai, o greičiau facilitatoriai, kurie užtikrina, kad viskas vyksta sklandžiai.
Teminės grupės – atskiros komandos, kurios rūpinasi konkrečiomis sritimis: jaunimu, vyresnio amžiaus žmonėmis, aplinka, kultūra ir pan. Kiekviena grupė turi savo lyderį ir veikia autonomiškai, bet reguliariai komunikuoja su koordinavimo branduoliu.
Plati bendruomenė – visi kiti, kurie dalyvauja tada, kai gali ir nori. Jie nėra įsipareigoję, bet visada informuojami ir kviečiami prisidėti.
Klaipėdos rajone viena bendruomenė naudoja šį modelį jau trejus metus. Jie turi paprastą taisyklę: jei kažkas neveikia tris mėnesius, tai panaikinama. Jei atsiranda nauja idėja ir žmonės, kurie nori ją įgyvendinti – sukuriama nauja teminė grupė. Tai neleidžia struktūrai sustingti ir išlieka lankstumui.
Komunikacijos kanalai, kurie pasiekia visus
Viena didžiausių problemų kuriant socialinį modelį – kaip užtikrinti, kad informacija pasiektų visus. Jaunimas gyvena socialiniuose tinkluose, vidutinio amžiaus žmonės naudoja Facebook ir el. paštą, o vyresni žmonės dažnai neturi interneto prieigos.
Efektyvus modelis naudoja kelių lygių komunikaciją. Tai nereiškia, kad reikia būti visur – tai reiškia, kad reikia būti ten, kur yra jūsų bendruomenė.
Praktinis pavyzdys iš Panevėžio: viena bendruomenė naudoja tokią sistemą:
– Facebook grupė operatyviems pranešimams ir diskusijoms (pasiekia 40-55 metų amžiaus grupę)
– Instagram vizualiniam turiniui ir jaunimui (pasiekia 18-35 metų)
– WhatsApp grupė koordinavimo branduoliui greitiems sprendimams
– Mėnesinis popierinis biuletenis, kuris dalinamas į pašto dėžutes (pasiekia vyresnius žmones)
– Skelbimų lenta prie parduotuvės (pasiekia visus, kas eina pro šalį)
Svarbu ne tik skleisti informaciją, bet ir klausytis. Geriausi socialiniai modeliai turi grįžtamojo ryšio mechanizmus – būdus, kaip žmonės gali pasidalinti idėjomis, problemomis ar pasiūlymais. Tai gali būti paprasta dėžutė su plyšiu prie parduotuvės, anoniminis Google formos klausimynas ar mėnesiniai „atvirų durų” vakarai.
Matuojami rezultatai ir lanksti adaptacija
Kaip žinote, ar jūsų socialinis modelis veikia? Daugelis bendruomenių niekada nesusimąsto apie tai. Jie tiesiog daro, ką daro, ir tikisi, kad viskas gerai.
Bet efektyvus modelis turi aiškius rodiklius. Ne sudėtingus KPI ar statistinius duomenis, o paprastus, suprantamus dalykus, kuriuos galite stebėti:
– Kiek žmonių dalyvauja renginiuose? Ar skaičius auga, ar mažėja?
– Kiek naujų žmonių įsitraukia į veiklas?
– Kiek iniciatyvų kyla iš pačios bendruomenės (ne tik iš lyderių)?
– Ar žmonės jaučiasi geriau? (Tai galima išmatuoti per paprastas apklausas)
– Ar mažėja problemos, kurias identifikavote pradžioje?
Viena bendruomenė Trakų rajone kas ketvirtį daro „bendruomenės termometrą” – paprastą 5 klausimų apklausą, kurią žmonės gali užpildyti per minutę. Klausimai tokie kaip „Ar jaučiatės priklausantis šiai bendruomenei?” arba „Ar per pastaruosius tris mėnesius dalyvavote bent vienoje bendruomeninėje veikloje?”. Rezultatai padeda jiems suprasti, ar juda teisinga kryptimi.
Ir štai kas svarbiausia – būti pasiruošusiems keistis. Jei kažkas neveikia, nebijokite tai pripažinti ir pakeisti. Socialinis modelis nėra statiškas dokumentas – tai gyvas procesas, kuris turi evoliucionuoti kartu su bendruomene.
Kai viskas sueina į vieną: bendruomenė, kuri kuria savo ateitį
Žinote, kas labiausiai džiugina kuriant efektyvų socialinį modelį? Tai momentas, kai suprantate, kad nebereikia visko stumti į priekį. Kai bendruomenė pati pradeda generuoti idėjas, spręsti problemas ir rūpintis viena kita. Kai jūs, kaip iniciatorius ar lyderis, tampate ne varikliu, o greičiau navigatoriumi.
Efektyvus socialinis modelis bendruomenės gerovei nėra tobulas planas, kurį reikia įgyvendinti iki galo. Tai sistema, kuri leidžia žmonėms jaustis išgirstiems, vertingiems ir įgaliotais keisti savo aplinką. Tai struktūra, kuri palaiko iniciatyvumą, o ne jį slopina. Tai kultūra, kurioje klaidos laikomos mokymosi galimybėmis, o ne nesėkmėmis.
Pradėkite nuo mažo. Pasikalbėkite su dešimčia kaimynų. Sužinokite, ko jiems tikrai reikia. Suraskite bent vieną žmogų, kuris norėtų prisidėti. Padarykite kažką mažo, bet matomo. Ir tada žiūrėkite, kas vyksta. Dažniausiai pamatysite, kad žmonės nori prisidėti – jiems tiesiog reikia galimybės ir pasitikėjimo, kad jų indėlis svarbus.
Socialinis modelis, kuris veikia, nėra tas, kuris atrodo gražiausiai popieriuje. Tai tas, kuris keičia žmonių gyvenimus. Kuris padaro bendruomenę ne tik saugesne ar švaresne, bet ir šiltesne, draugiškesne, gyva. Kuriame žmonės žino savo kaimynų vardus, padeda vieni kitiems ir jaučia, kad priklauso kažkam didesniam už save.
Ir štai gera žinia – tai įmanoma. Mačiau tai savo akimis dešimtyse Lietuvos bendruomenių. Mažų ir didelių, kaimo ir miesto, turtingų ir ne tokių turtingų. Visur, kur žmonės nusprendė imtis iniciatyvos ir pradėjo nuo klausymo, įtraukimo ir mažų žingsnių. Dabar jūsų eilė.
