Kodėl tai svarbu būtent dabar
Lietuviški naujienų portalai per pastaruosius kelerius metus tapo tikru mūšio lauku – tarp patikimos žurnalistikos ir tikslingai platinamo šlamšto. Problema ne ta, kad dezinformacija egzistuoja. Ji egzistavo visada. Problema ta, kad dabar ji atrodo beveik identiškai tikroms naujienoms, o algoritmai socialiniuose tinkluose ją skleidžia greičiau nei bet kuris redaktorius spėja patikrinti faktus.
Ir čia ne tik apie akivaizdžias svetaines su keistais pavadinimais. Dezinformacija prasiskverbia ir į rimtai atrodančius portalus – per komentarų skiltis, per perpasakotas žinias iš abejotinų šaltinių, per sensacingus antraštės, kurios neturi nieko bendro su straipsnio turiniu.
Ką daryti prieš skaitant straipsnį
Pirmiausia – pažiūrėk į šaltinį. Ne tik į pavadinimą, bet ir į domeną. Svetainės kaip lietuvostiesa24.lt ar naujienos-dabar.com turėtų iš karto sukelti klausimų. Tikri naujienų portalai paprastai turi aiškią redakcijos komandą, kontaktus ir ilgesnę veiklos istoriją.
Antra – data. Lietuvoje pasitaiko atvejų, kai senos naujienos ištraukiamos iš archyvų ir platinamos kaip aktualios. Ypač tai būdinga politinių įtampų laikotarpiais.
Antraštė – pirmasis spąstai
Lietuviški clickbait antraštės turi savų bruožų. Dažnai jose naudojami žodžiai kaip „šokiruojantis”, „tai, ko niekas nesako”, „valdžia slepia” arba klausimai, į kuriuos straipsnis iš tikrųjų neatsako. Jei antraštė žada atskleisti kažką, ką „visi nutyli”, labai tikėtina, kad turinys bus arba išpūstas, arba visiškai išgalvotas.
Taip pat atkreipk dėmesį į emocinius trigerius – baimę, pasipiktinimą, nacionalinį pasididžiavimą. Dezinformacija maitinasi emocijomis, nes emocinis turinys plinta greičiau.
Šaltiniai straipsnio viduje
Geras žurnalistinis tekstas nurodo konkrečius šaltinius – vardus, pareigas, institucijas. Jei straipsnyje rašoma „ekspertai teigia” arba „šaltiniai iš valdžios sluoksnių patvirtino”, bet nėra nė vieno konkretaus vardo – tai rimtas signalas. Anonimiškumas žurnalistikoje kartais pateisinamas, bet ne tada, kai jis yra vienintelis argumentas.
Taip pat verta patikrinti, ar cituojami užsienio šaltiniai iš tikrųjų egzistuoja. Kartais lietuviški portalai nurodo „BBC pranešimą” ar „Vokietijos mokslininko tyrimą”, kurių tiesiog nėra.
Įrankiai, kurie tikrai veikia
Lietuvoje veikia keli patikrinimo įrankiai, apie kuriuos daugelis tiesiog nežino. Demaskuok.lt – vienas iš jų, skirtas tikrinti faktus lietuviškoje erdvėje. Google reverse image search leidžia patikrinti nuotraukas – labai dažnai dezinformaciniuose straipsniuose naudojamos senos arba visiškai nesusijusios nuotraukos.
Europos žiniasklaidos stebėsenos sistema EUvsDisinfo taip pat fiksuoja dezinformacines kampanijas, nukreiptas į Baltijos šalis, ir ten galima rasti konkrečių pavyzdžių.
Kai abejoji – tai jau pusė darbo
Svarbiausia, ką reikia suprasti: dezinformacijos atpažinimas nėra kažkokia ypatinga kompetencija, prieinama tik žurnalistams ar analitikams. Tai įprotis. Ir jis formuojasi ne per kursus, o per kasdienę praktiką – sustoti prieš dalinant, užduoti klausimą „iš kur tai?” ir nepasitenkinti pirmuoju atsakymu.
Lietuviška informacinė erdvė nėra blogesnė nei kitur Europoje, bet ji turi savų pažeidžiamumų – kalbos barjeras apsunkina greitą tarptautinį faktų tikrinimą, o nedidelė žiniasklaidos rinka reiškia, kad mažiau resursų skiriama investigacinei žurnalistikai. Tai nereiškia, kad reikia viskuo abejoti – tai reiškia, kad verta abejoti tuo, kas per daug tinka į tai, ką jau norime tikėti.
