Informacija, kurią sunku rasti, bet lengva paslėpti
Yra dalykų, apie kuriuos Lietuvos žiniasklaida tiesiog nekalbės. Ne todėl, kad nežino. Ne todėl, kad tema neįdomi. O todėl, kad kai kurie klausimai yra nepatogūs tiems, kas moka sąskaitas.
Lietuvos medijų kraštovaizdis atrodo įvairus tik iš pirmo žvilgsnio. Turime keletą didelių portalų, televizijų, laikraščių. Bet kai pradedi žiūrėti, kam jie priklauso, paveikslas ima keistis. Stambūs verslo interesai, politiniai ryšiai, reklamos biudžetai – visa tai formuoja ne tik tai, kaip kažkas pasakojama, bet ir tai, ar apie tai kalbama išvis.
Reklamos pinigai diktuoja redakcinę politiką
Tai nėra sąmokslo teorija. Tai tiesiog ekonomika. Jei didelė įmonė skiria šimtus tūkstančių eurų reklamai viename portale, redaktorius du kartus pagalvos prieš leisdamas publikuoti kritinį straipsnį apie tą įmonę. Gal straipsnis bus sušvelnintas. Gal tiesiog „nebus aktualus šiuo metu”. Gal žurnalistas gaus suprasti, kad tokios temos „ne mūsų profilis”.
Tai nevyksta per atvirus nurodymus. Tai vyksta per neišsakytus susitarimus, per savicenzūrą, per tai, kad žurnalistas tiesiog žino, kur riba – net jei niekas jam to tiesiogiai nepasakė.
Ką konkrečiai nutylima
Keletas sričių, kur tyla ypač pastebima:
- Stambių verslininkų interesų konfliktai – apie juos rašoma retai ir atsargiai, dažniausiai tik tada, kai byla jau teisme.
- Žemės ūkio ir maisto pramonės problemos – didieji agrarinio verslo žaidėjai yra ir didieji reklamuotojai. Sutapimas?
- Savivaldybių korupcija mažuose miestuose – centrinė žiniasklaida tai laiko „regionine tema”, regioninė žiniasklaida – per rizikinga nagrinėti.
- Farmacijos įmonių įtaka sveikatos politikai – tema, kuri Vakarų šalyse jau seniai tiriama, Lietuvoje beveik neegzistuoja viešajame diskurse.
Kodėl skaitytojai to nepastebi
Čia ir slypi esmė. Kai žiniasklaida apie kažką nekalba, tu nežinai, ko nežinai. Nematai tuščios vietos. Matai pilną puslapį – tik ne tą turinį, kuris ten turėtų būti.
Be to, Lietuvoje vis dar stiprus pasitikėjimas „rimtais” leidiniais. Jei tas didelis portalas apie tai nerašo, gal tai ir nėra svarbu? Ši logika yra klaidinga, bet ji veikia.
Socialiniai tinklai iš dalies užpildo šią spragą – ten atsiranda tyrėjų, aktyvistų, nepriklausomų žurnalistų balsai. Bet jie pasiekia tik tuos, kas jų ieško. Algoritmai mėgsta konfliktą ir emocijas, o ne ilgus tiriamojo žurnalistiko tekstus.
Ką su tuo daryti – ir kodėl tai tavo reikalas
Nepriklausoma žiniasklaida Lietuvoje egzistuoja. 15min kartais daro gerą tiriamąjį darbą. Siena.lt, Šiaurės Atėnai, kai kurie regioniniai leidiniai – jie bando. Bet jie mažesni, silpnesni finansiškai, ir juos pasiekia mažiau žmonių.
Svarbiausia, ką gali padaryti paprastas skaitytojas – išmokti klausti ne tik „ką man sako šis straipsnis?”, bet ir „ko šis straipsnis man nesako?”. Kas finansuoja šį leidinį? Kieno interesai čia galėtų būti? Ar ši tema apskritai nagrinėjama kitur?
Žiniasklaidos raštingumas nėra akademinis terminas. Tai praktinis įgūdis, kuris lemia, ar tu supranti pasaulį, kuriame gyveni, ar tik tą jo versiją, kurią kažkas nusprendė tau parodyti. Lietuvos žiniasklaida nėra bloga. Ji tiesiog yra žmogiška – su visais interesais, baimėmis ir kompromisais, kurie lydi bet kurį verslą. Tavo užduotis – tai žinoti.
