Kodėl šiandien auginti vaikus tapo sudėtingiau nei bet kada anksčiau
Žinot, kartais sėdžiu ir galvoju – kaip mūsų tėvai išaugo mus be visų tų straipsnių, knygų ir ekspertų patarimų? Tiesiog gyveno ir auklėjo. Bet šiandien viskas kitaip. Mūsų vaikai auga pasaulyje, kuriame informacijos srautas nesiliauja nė sekundei, kur socialiniai tinklai formuoja savęs suvokimą, o technologijos keičia tai, kaip mes bendraujame ir mąstome.
Ir štai čia prasideda tikrasis iššūkis. Mes, kaip tėvai, turime navigaciją šiame naujame pasaulyje, kuriame patys neužaugome. Neturime žemėlapio. Mokykla moko matematikos, lietuvių kalbos, istorijos – ir tai puiku. Bet kas moko vaikus, kaip susidoroti su stresu? Kaip priimti sprendimus? Kaip būti atspariam nesėkmėms? Kas moko juos tikrosios emocinės brandos?
Atsakymas paprastas – niekas. Tai tampa mūsų, tėvų, atsakomybe. Ir tai nėra lengva, ypač kai patys dar mokomės.
Emocinė sveikata – tai ne prabanga, o būtinybė
Pirmasis ir, mano nuomone, svarbiausias dalykas – išmokti kalbėti apie jausmus. Skamba paprasta, bet realybėje daugelis iš mūsų užaugo šeimose, kur emocijos buvo kažkas, ką reikėjo nuslėpti, o ne aptarti.
Aš pats prisimenu, kaip vaikystėje man buvo sakoma „neverksi, esi jau didelis” arba „ko čia išsipūtei”. Ir žinot ką? Tai išmokė mane vieno – kad mano jausmai nėra svarbūs. Užtruko metų metai, kol išmokau atpažinti ir įvardyti tai, ką jaučiu.
Su savo vaikais bandau kitaip. Kai mano sūnus grįžta iš mokyklos piktas, nesaku jam „nusiramink”. Vietoj to klausiu: „Matau, kad tau sunku. Kas nutiko?” Kartais jis kalba, kartais ne. Bet žino, kad gali. Ir tai svarbu.
Praktiniai patarimai kasdienai:
- Sukurkite vakarinį ritualą, kai visi šeimoje pasidalina vienu geru ir vienu sunkiu dienos momentu
- Niekada nenuvertinkite vaiko jausmų – jei jam skauda, tai skauda, net jei jums atrodo smulkmena
- Patys kalbėkite apie savo emocijas – „Mama šiandien jaučiasi pavargusi ir truputį liūdna” – tai parodo, kad jausmai yra normalūs
- Skaitykite knygas apie emocijas, žiūrėkite filmus ir aptarinėkite personažų jausmus
Ekranų laikas – šiuolaikinio tėvystės didžiausias galvos skausmas
Gerai, čia bus sąžininga išpažintis. Aš ne tas tėvas, kuris visiškai uždraudė ekranus. Tai būtų nerealu ir, atvirai kalbant, hipokritiškai, nes pats praleidžiu nemažai laiko prie telefono. Bet tai nereiškia, kad neturime jokių taisyklių.
Problema su ekranais nėra pats ekranas – problema yra tai, kas vyksta, kai vaikas prie jo. Ar jis žiūri kokybišką turinį ar beprasmiškas „unboxing” vaizdo įrašus? Ar jis bendrauja su draugais ar slenka per TikTok tris valandas iš eilės? Ar jis žaidžia kūrybišką žaidimą ar tiesiog leidžia laiką?
Mūsų šeimoje turime keletą principų. Pirma, ekranai ne miegamajame. Niekada. Antra, vakarienė be telefonų – visiems, įskaitant tėvus. Trečia, prieš miegą bent valanda be ekranų. Ir ketvirta – mes kalbame apie tai, ką vaikai mato internete.
Konkretūs sprendimai, kurie veikia:
- Naudokite „Screen Time” ar panašias programas, bet ne kaip bausmę, o kaip įrankį sąmoningumui ugdyti
- Žiūrėkite kartu – bent kartą per savaitę pažiūrėkite, ką jūsų vaikas mėgsta YouTube ar TikTok
- Sukurkite alternatyvas – turėkite namie stalo žaidimų, knygų, sporto įrangos
- Patys būkite pavyzdys – jei sakote „ne telefonui prie stalo”, tai galioja ir jums
Nesėkmės kaip mokymosi įrankis, ne katastrofa
Štai dar viena tema, kuri man asmeniškai labai svarbi. Mes užaugome kartoje, kur nesėkmė buvo gėda. Gavai ketvertą? Bloga. Nepriėmė į komandą? Nesiseka. Ir dėl to daugelis iš mūsų išaugo su baime klysti.
Bet realybė tokia – visi didžiausi pasiekimai gimsta per klaidas. Vaikas, kuris niekada nekrenta, niekada neišmoksta atsistoti. Ir mūsų darbas kaip tėvų nėra apsaugoti vaikus nuo nesėkmių, o išmokyti juos su tomis nesėkmėmis susidoroti.
Kai mano dukra nepateko į mokyklos chorą, kurį labai norėjo, mano pirmasis instinktas buvo ją paguosti ir pasakyti, kad „jie tiesiog tave neįvertino”. Bet sustabdžiau save. Vietoj to paklausiau: „Kaip tu jaučiesi dėl to?” Ji pravirko. Ir tai buvo gerai. Paskui kalbėjome apie tai, ką ji galėtų padaryti kitaip kitą kartą. Ar nori daugiau praktikuotis? Ar gal tai net nebuvo taip svarbu, kaip atrodė iš pradžių?
Dabar, praėjus keliems mėnesiams, ji pati juokiasi iš to. Ir svarbiausia – ji išmoko, kad nesėkmė nėra pabaiga.
Kritinis mąstymas amžiuje, kai visi turi nuomonę
Jūsų vaikai auga pasaulyje, kur bet kas gali paskelbti bet ką ir tai atrodys kaip tiesa. Fake news, konspiracijos teorijos, manipuliuojantys influenceriai – tai visur. Ir mokykla tikrai nemoko, kaip su tuo susidoroti.
Aš su savo vaikais žaidžiu tokį žaidimą. Kai matome kokią nors sensacingą antraštę ar teiginį, klausiu: „Kaip manai, ar tai tiesa? Kodėl kažkas norėtų, kad tu tuo patikėtum?” Iš pradžių jie žiūrėdavo į mane kaip į keistuolį, bet dabar patys pradeda klausti tokių klausimų.
Kritinis mąstymas – tai ne tai, kad abejoji viskuo. Tai gebėjimas sustoti ir pagalvoti prieš priimant informaciją kaip tiesą. Tai gebėjimas paklausti „kodėl?” ir „kas iš to naudojasi?”.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą kasdienybėje:
- Žiūrėdami reklamą, klauskite: „Ką jie bando mums parduoti ir kaip?”
- Skaitydami naujienas, ieškokite šaltinių – „Kas tai parašė? Ar jie patikimi?”
- Diskutuokite apie skirtingas perspektyvas – „Kaip šitą situaciją matytų kita pusė?”
- Pripažinkite, kai patys nežinote atsakymo – „Nežinau, pažiūrėkime kartu”
Fizinė sveikata – daugiau nei tik sportas
Gerai, čia aš tikrai ne ekspertas. Mano vaikai ne olimpiniai sportininkai, ir tai visiškai gerai. Bet vienas dalykas, kurį supratau – fizinė sveikata nėra apie tai, ar tavo vaikas žaidžia futbolą ar lanko šokius. Tai apie tai, ar jis turi sveiką santykį su savo kūnu.
Ir čia prasideda sudėtinga dalis. Mes gyvename kultūroje, kuri nuolat teisia kūnus. Per ploni, per stori, per aukšti, per žemi. Socialiniai tinklai pilni filtruotų nuotraukų ir nerealių standartų. Ir mūsų vaikai tai mato ir įsiurbia.
Mano dukra vieną dieną paklausė, ar ji per stora. Jai buvo devyneri. Devyneri! Ir aš supratau, kad turime kalbėti ne apie tai, kaip atrodo kūnas, o apie tai, ką jis gali padaryti. Mes pradėjome kalbėti apie tai, kaip smagu bėgioti, šokinėti, laipioti. Apie tai, kaip svarbu valgyti sveikai ne tam, kad atrodytum tam tikru būdu, o tam, kad jaustumeis gerai.
Ir taip, kartais valgome picas ir ledus. Nes sveikas santykis su maistu reiškia ir gebėjimą mėgautis be kaltės jausmo.
Socialiniai įgūdžiai – kas nutiko tiesioginio bendravimo menui?
Štai kas man tikrai kelia nerimą – matau vis daugiau vaikų, kurie nebeišmano, kaip bendrauti akis į akį. Jie puikiai susirašinėja, bet paprašyti paskambinti ir užsisakyti picą telefonu? Siaubas. Prieiti prie nepažįstamo vaiko ir pasiūlyti kartu žaisti? Neįmanoma.
Ir aš suprantu kodėl. Kai gali viskam naudoti tekstinius pranešimus, kam mokytis kalbėti su žmonėmis? Bet problema ta, kad gyvenimas neveikia per tekstinius pranešimus. Darbo pokalbiai, santykiai, konfliktų sprendimas – visa tai reikalauja gebėjimo bendrauti tiesiogiai.
Todėl mes sąmoningai kuriame situacijas, kur vaikai turi bendrauti su žmonėmis. Parduotuvėje prašau juos paklausti pardavėjo, kur kas yra. Restorane jie patys užsisako. Kai kyla konfliktas su draugu, skatinu kalbėtis, ne rašyti žinutę.
Taip, tai nepatogu. Taip, kartais neišeina. Bet tai vienintelis būdas išmokti.
Vertybės ir charakteris – kas lieka, kai niekas nežiūri
Paskutinis, bet tikrai ne mažiausiai svarbus dalykas – charakteris. Ir čia ne apie tai, kad vaikas būtų „geras”. Tai apie tai, kad jis turėtų vidinį kompasą, kuris padeda priimti sprendimus, kai niekas nekontroliuoja.
Vertybės nėra kažkas, ką gali išmokyti per vieną pokalbį. Tai kasdieniai pasirinkimai, kuriuos matote darydami. Ar grąžinate perteklių, kai kasoje suklysta jūsų naudai? Ar pripažįstate savo klaidas? Ar elgiatės pagarbiai su žmonėmis, kurie jums nieko negali duoti?
Mano vaikai mato, kaip aš elgiuosi su padavėjais, su vairuotojais, su žmonėmis gatvėje. Ir jie moko iš to daugiau nei iš bet kokių paskaitų apie tai, kaip „reikia” elgtis.
Vertybės, kurias verta ugdyti:
- Sąžiningumas – net kai tai nepatogu
- Atsakomybė – už savo veiksmus ir pasirinkimus
- Empatija – gebėjimas matyti pasaulį kitų akimis
- Atkaklumas – nepasiduoti pirmam sunkumui
- Dėkingumas – įvertinti tai, ką turi
Ir svarbiausia – šias vertybes reikia gyventi, ne tik apie jas kalbėti. Vaikai turi labai tikslų veidmainystės detektorių.
Kelionė, kuri niekada nesibaigia
Žinot, kas juokingiausia? Rašau šį straipsnį taip, lyg žinočiau, ką darau. Bet realybė tokia – aš klimpstu tiek pat, kiek ir visi kiti. Yra dienų, kai rėkiu ant vaikų dėl smulkmenų. Yra dienų, kai leidžiu jiems žiūrėti ekranus per daug, nes man reikia ramybės. Yra dienų, kai jaučiuosi visiškai nepakankamas šiam darbui.
Bet štai ką supratau – tobulas tėvas neegzistuoja. Ir tai gerai. Nes mūsų vaikai nemokosi iš mūsų tobulumo. Jie mokosi iš to, kaip mes susidorojame su savo netobulumu. Kaip pripažįstame klaidas. Kaip stengiamės būti geresni. Kaip mylime juos net tada, kai viskas eina ne pagal planą.
Šie septyni principai – emocinė sveikata, ekranų valdymas, nesėkmių priėmimas, kritinis mąstymas, fizinė gerovė, socialiniai įgūdžiai ir charakteris – tai ne kontrolinis sąrašas, kurį reikia pažymėti. Tai gairės, į kurias galime orientuotis, kai pasimetame. O pasimesime – garantuoju.
Svarbiausia, ką galiu jums pasakyti – pradėkite nuo kažko vieno. Nepabandykite visko iš karto. Gal šią savaitę daugiau dėmesio skirkite emocijoms. Kitą – ekranų laikui. Ir būkite kantrus sau. Auginti vaikus – tai ilga kelionė, ne sprintas.
Ir atminkite – jūsų vaikai nereikalauja tobulų tėvų. Jiems reikia tėvų, kurie stengiasi, kurie juos myli, kurie yra šalia. Ir jei skaitote tokius straipsnius, ieškote būdų būti geresniu tėvu ar mama – tai jau rodo, kad esate ant teisingo kelio. Tikrai.
